Kiekvienas žmogus tam tikru gyvenimo etapu susiduria su mirties suvokimu. Kai kuriems ši patirtis įvyksta labai anksti ir palieka gilius prisiminimus, kai kuriems net traumuojančias patirtis, tačiau kiti – susiduria vėlyvesniame amžiuje ir žvelgia į tai filosofiškai, bet tuo pačiu, itin baimingai. Mes visi tikrai mirsime. Šis absoliutus nepaneigiamas faktas turėtų žmogui suteikti ramybės jausmą, tačiau dažnai sukelia priešingus jausmus.

I.D.Yalom‘as yra egizstencinės psichoterapijos atstovas, kuris savo ilgametę psichoterapinę patirtį perteikia ir įpina į sakinius, kurie tampa ypač patrauklūs skaitytojui. Kiekviena autoriaus knyga skirta ir psichologui, psichoterapeutui, bet ir skaitytojui, kuris neturi nieko bendro su psichologija.

Šioje knygoje I.D.Yalom‘as pasidalina ne tik psichoterapine patirtimi, klientų pavyzdžiais, bet ir savo asmenine patirtimi su mirties baime, o taip pat, kaip ir kitose savo knygose nemažas dėmesys skirtas ankstyvųjų amžių filosofams ir jų mintims.

Psichologas save laiko epikūrininku, kurio mintys prieštarauja krikščioniškam amžinojo gyvenimo supratimui, jog mirties nereikia bijoti, nes tuo metu nebebus suvokimo, jog esate miręs.

„Kai esame pavargę…mus apninka mintys, kurias seniai įveikėme“ (I.D.Yalom 84psl.), todėl normalu, kad mirties baimė dažnai pasitinka mus, kuomet esame emociškai ir fiziškai labiau pavargę. Šioje knygoje aprašyta guodžianti ir graži mintis, jog mirtis nėra baigtinė, žmonės lyg ratilai. Kiekvienas žmogus savo gyvenimu paliečia kitų gyvenimus ir tai lyg į vandenį įmesto akmenuko sukelti ratilai. Net ir praėjus kažkiek laiko jie vis tiek yra juntami mažomis akimi nematomis vibracijomis. Taip yra su kiekvienu iš mūsų: savo darbais, santykiais, paliktais prisiminimais mes persiduodame lyg ratilai.

Knygoje „Žiūrėti į saulę“ yra išduodama paslaptis ką reiškia žiūrėti į saulę…