Kūno traumų gydymas yra įprastas ir savalaikis, tačiau proto ir sielos traumos vis dar lieka nustumtos užribyje kaip mažiau svarbios, o gal tiesiog mažiau matomos plika akimi? Jeigu mes pasitelktume Mažąjį Princą kaip vaiko balsu kalbančią išmintį, mes žinotume, kad svarbiausi dalykai yra matomi ne akimis, o širdimi.

Traumos yra pažeistos širdies randai, nors „tai gyvenimo faktas“, – kaip teigia autorius, tačiau jų išstūmimas, vengimas ir blokavimas atsiliepia žmogaus kūne. Gydytojas Besell van der Kol yra Traumų centro įkūrėjas ir direktorius, remdamasis naujaisiais moksliniais pasiekimais ir tyrimais atskleidžia skaitytojui kaip trauma pakeičia kūną, žmogaus smegenis, pablogina gebėjimą jausti malonumą, pasitenkinimą, savikontrolę ir pasitikėjimą ne tik kitais, bet ir savimi.

Knygoje atskleidžiami metodai, kurie padeda susieti racionaliąsias ir emocines smegenis, kad jos veiktų drauge harmoningai. Autorius sako, jog pati didžiausia klaida būtų jei mokyklų ugdymo programose nebeliktų vietos tokioms mokymosi programoms, kuriose vaikai gali atsipalaiduoti ir išreikšti save: tai choras, muzika, teatras, dailė, fizinio ugdymo pamokos. Dalinasi pavyzdžiais kada nusikalstamos veiklos aplinkoje gyvenantys moksleiviai pradeda pasitikėti vienas kitu ir savimi dalyvaudami teatro studijos užsiėmimuose. Paaugliai prisiima ne tik bendruomeninę atsakomybę vienas už kitą, bet ir turi užduotį išreikšti jausmus (dažnai tuos pačius, kuriuos ir jaučia patys) per vaidmenį, kad žiūrovas suprastų ką aktorius jaučia.

Knygoje dėmesys rašymo sau, meditacijai, sąmoningumo praktikoms ir visa tai yra paremta moksliniais tyrimais, naujausiais pasiekimais. „Mes pradėjome nuo vidinių „saugumo salelių“ sukūrimo kūno viduje. Tai reiškia, kad padedame pacientams indentifikuoti kūno dalis, pozas ar judesius, kurios suteikia pagrindą, kai jie pasijunta užstrigę, išsigandę ar įpykę“ (p.387). Gydytojas teigia, jog kūnas yra mūsų tiltas su smegenimis, kai mes gebėsime suprasti ir atpažinti šio tilto siunčius signalus, mes lengviau pasieksime smegenis.

Traumų ir praeities pakeisti nepavyks, bet su pagarba ir atjauta pažvelgti į jas ir suprasti kaip jos įtakojo asmenybės funkcionavimą, pacientas/klientas turi teisę apsispręsti ar keliauti toliau traumos paveiktu keliu, ar būti savo likimo kalviu.