Kiekviename mumyse yra maža, subtili ir ypač jautri išorės veiksniams (grėsmės rėžimams) dalelė, kurią aš pavadinu “-esybė”.
Ši dalytė lyg “adata šieno kupetoje”, kurios beieškant galima tūkstantį kartų nusikeikti, nusivilti, viską mesti ir po kiek laiko vėl sugrįžti. O sugrįžtame todėl, kad jaučiame, jog ši nepažinta dalis yra ypač svarbi.
Apie šią dalelytę mes dažnai nenutuokiame, kol nepradedame savęs analizuoti ir stebėti iš šono. Tuomet norime iki jos prisigauti, kad geriau suprastume savo emocijų ir elgesio priežastis. Tarsi nėrimas į gylį: kuo gyliau neriu, tuo jautresnė ši dalelė tampa. Ir jei nesu atvira, atjaučiančia širdimi nusiteikęs -ši dalelė taps labai pažeidžiama.
Apie šios dalelės egzistavimą pasąmoniniu būdu nujaučia ir paaugliai, todėl visomis išgalėmis bando ją apsaugoti. Vieni prieštarauji, kiti užsisklendžia savyje, o treti – demonstruoja visišką priešiškumą pasauliui ir visuomenės normoms. Tarsi jų tikslas: visais veiksmais, mintimis ir žodžiais APGINTI SAVO JAUTRAUSIĄ DALELĘ.
Štai tada mes priartėjame prie situacijos, kuomet tėvai nori pasitarti su specialistu dėl savo vaiko/paauglio emocijų, elgesio, bendravimo sunkumų.
Tėvų tikslas – įkalbėti paauglį apsilankyti pas psichologą. Tačiau ar patys tėvai išdrįsta ateiti pasikalbėti apie savo sunkumu? Jeigu tėvai gindami savo jautriausią “-esybę” atsisako kitų žmonių pagalbos, todėl tikėtis, kad paauglys ją (pagalbą) priims – yra šiek tiek naivu. Nes:
- Vis dar vyrauja išankstinių nusistatymų ir stereotipų kultūra apie apsilankymą pas specialistą. Vos tik paauglys išgirsta pasiūlymą apsilankyti pas psichologą, jo viduje “-esybė” pradeda nerimauti ir siunčia apsauginę mintį “ir jie galvoja, kad aš nevykėlis”, tuomet veiksmai gali sekti dvejopi: garsiai ir grėsmingai prieštarauti, dar su pasiūlymu “gal pats apsilankyk?” arba užsisklęsti savyje ir dar labiau nerimauti.
- Paaugliai žino, kad per konsultaciją jiems teks pasakoti apie save, ką jie jaučia, ką yra patyrę ir dažnai tai yra skausmingos patirtys ir stiprūs jausmai, o dar dažniau teks atskleisti savo blogąją asmenybės pusę, kurios ir pats nemėgstu. Jie suvokdami, kad turi atsiverti- tampa labai pažeidžiami. Šis kognityvinis pažeidžiamumas yra toks stiprus, jog paauglys labiau linkęs sprukti iš nemalonios situacijos ir atsisako net pabandyti.
Kaip gali tėvai padėti šioje situacijoje?
- Pirmiausia pripažinkime sau, jog kiekvienas turime sunkumų, bet ne kiekvienas esame pasiruošęs juos spręsti. Todėl pasidalinkite su paaugliu savo jausmais ir nuogąstavimais, kad ir jūs bijote, nerimaujate. Tačiau motyvuojantis sakinys turėtų skambėti taip, kad „tik drąsūs žmonės ieško pagalbos“.
- Raskite tinkamą psichologą Jūsų vaikui. Ne Jums, bet jūsų vaikui. Nėra kažkokios formulės pagal kurią galėtume rasti kas yra geras psichologas jūsų vaikui. Vieniems paaugliams reikia žmogaus, kuris gebėtų įsijausti į jo būseną, jausmus. Kitiems reikia motyvatoriaus, kuris stumtelėtų į priekį, o dar tretiems – reikia aiškių ir suprantamų strategijų kūrėjo. Todėl ši paieška turi būti jūsų abiejų kartu. Ieškome tinkamo tau, tačiau tu turi veto teisę.
- Iš pradžių paieškokite informacijos ir pasidalinkite su vaiku, kad kelios pirmos konsultacijos gali būti sudėtingesnės ir nemalonios. Palyginkite su atėjimu į sporto salę pirmą kartą. Išėjus skauda raumenis, jaučiamas nuovargis, bet žinai, kad tokiu būdu stiprėja tavo raumenys ir vėliau tie pratimai, kurie anksčiau kėlė nemalonius pojūčius kūne, laikui bėgant bus lengvai įveikiami ir pats matysi savo progresą. Labiausiai savo paaugliui padėsite, jei perduosite žinutę, kad išėjęs iš psichologo konsultacijos jausdamasis blogiau nei atėjęs, vadinasi vyksta pokytis.
- Jūsų tikslas, kad vaikas užmegztų ilgalaikį, pasitikintį kontaktą su psichologu, todėl paauglys negali eiti pas specialistą, kuris jam nepatinka, leiskite vaikui pasirinkti. Susitarkite, kad numatote 5 susitikimus, po kurių paauglys galės pasitraukti jei nematys prasmės ar nepavyks užmegzti kontakto so specialistu. Paaugliui yra žymiai lengviau įsipareigoti 5 konsultacijoms nei iš karto numatyti konsultacijų ciklą (8-15 konsultacijų).
- Įsitikinkite, kad vaikas bendraus su psichologu, o ne „asmeniniu konsultantu“, „gyvenimo būdo treneriu“, „koučeriu“ ar kitu su psichologija savo gyvenimą siejančiu, bet psichologijos studijų nebaigusiu žmogumi.
- Vaikui/paaugliui ieškokite vaikų – paauglių psichologo, žmogaus, kurio specializacija – darbas su paaugliais. Žmogaus, kuris daug laiko praleidžia su paaugliais (vaikais) ir supranta bendras šio amžiaus grupės problemas, sunkumus ir juos dominančias temas.
- Į pirmą susitikimą su psichologu ateikite kartu su paaugliu, neišstumkite paauglio vieno į nežinomą zoną, būkite šalia, nes jūsų bendras tikslas – rasti žmogų, kuriuo jūsų vaikas pasitikės ir atsiskleis. Po pirmo susitikimo paklauskite vaiko „Na kaip praėjo susitikimas? Ar tau pasirodė, jog jis tave supranta? Kaip manai, ar galės tau padėti?“
„Geriausia apsilankyti pas psichologą anksčiau nei jo prireikia. Nelaukite gaisro jei norite investuoti į dūmų jutiklius“
Jonas Acuffas
Remiantis Josh Shipp „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“
